Sveiki mieli draugai,
Įspūdžiai susigulėjo, todėl manome, kol neužsimiršo reikėtų parašyti kelionės į žaidimą Falkenhorst vykusio Lenkijoje raportą. Tad apie viską nuo pradžių.
Trumpa informacija apie žaidimą:
48 valandų non-stop žaidimas.
Registracijos laikai:
2015 m. kovo 26 d. 18:00 – 24:00 val. likus dienai iki renginio sutrumpėjo iki 20:00 – 22:00 val.
2015 m. kovo 27 d. 06:00 – 12:00 val.
Žaidimo pradžia 2015 kovo 27 d. 12:00 val.
Žaidimo pabaiga 2015 m. kovo 29 d. 12:00 val.
Kadangi kelionė iki renginio / registracijos vietos [miestas Wilków-Osiedle, Lenkija / koordinatės 51.087596, 15.949358] užima apie 12 val. turėjome išvažiuoti ketvirtadienį ryte, kad spėtume nuvažiuoti iki užsidarant registracijai, nes planavome, jog prabudę žaidimo pradžios dieną neskubėdami susiruošime ir lauksime brifingo.
Išvykimas. Ketvirtadienio rytas ~08:00 val. surinkę visą ekipažą pajudame Lenkijos link. Kelionės metu stojame pavalgyti, užsipilti kuro ir tolyn (~1000 km). Miestelį šalia žadimo teritorijos pasiekėme ~22:00 val. ir paėmę žemėlapį ieškome mūsų pusės (Tangau) palapinių miestelio. Surandame lyg ir tą vietą, kur turi būti parkingas, tačiau už lango tamsu, jokių žmonių, jokių šviesų, nieko. Išsitraukiame prožektorius ir pradedane šviestį į pievas aplink. Tolumoje pastebime kelias palapines. Na lyg ir ši vieta, gal dėl lietaus ir vėlyvo meto nėra norinčių važiuoti anksčiau į registraciją. Kelią iki palapinių keliu nepavadintume, tinkantis žodis – dirva. Tarpusavyje padiskutuojame, kad tikriausiai visi atvažiuos naktį arba anksti ryte. Sėdame į automobilį ir nusprendžiame pabandyti surasti registraciją, kuri pasak organizatorių yra priešininkų (Galdania) palapinių miestelyje. Privažiuojame parkingą, ten jau daugiau automobilių, bet vistiek šalia esančioje pievoje, kurioje turėtų stovėti palapinės yra aklina tamsa. Pamatome ant įvažiavimo į pievą stovintį žmogų, tikriausiai kažkas iš organizatorių, nes neleidžia įvažiuoti į pievą dėl blogo kelio. Nutariame eiti paklausti, kur mums atlikti įprastas registracijos procedūras prie kurių esame pripratę (chronavimas, sąrašo sutikrinimas, antsiuvai ir t.t.). Bendrauti tenka angliškai, lenkiškai šiek tiek suprantame, kalbame minimaliai. Šiaip netaip išsiaiškiname, jog registracijos šiandiena nebus, priežastis nežinoma. Susėdame į automobilį ir važiuojame įsirengti nakčiai. Jau mūsų tarpe prasideda kalbos, kad keistai čia viskas vyksta, bet gal mes per anksti sprendžiame iš viršelio. Vėl sugrįžtame iki mūsų palapinių miestelio, pasiėmę prožektorius einame ieškoti kolegų iš Lietuvos. Pieva nelygi, žolė aukšta, visur mėtosi medžių šakos. Surandame kolegas, tačiau, nors jie ir atvykę anksčiau, nelabai ką žino, nes nieko aplinkui nėra. Persimetę keliais žodžiais nusprendžiame pasistatyti palapines, kol dar labiau nesušlapo kelias, kuriuo reikia privažiuoti iki palapinių miestelio. Po kelių bandymų įveikėme kelią-dirvą ir pasistatę palapines susėdome kavos pertraukėlei ir situacijos aptarimui. Naujai atvykstančių automobilių bandymai įveikti kelią tesėsi beveik visą nakties pradžią, mūsų palapinės buvo šalia kelio, nes tai buvo vienintelė lygi, lengviau privažiuojama ir be didelės žolės vieta visoje teritorjoje, todėl neturėjome iš ko rinktis.
Rytas. ~06:00 – 06:30 val. girdime, kaip šalia vyksta kažkokie darbai, bandome suprasti, ką sako žmogus su megafonu. Pratraukiame palapinės duris, o priešais mus jau stovi 3 didelės kareiviškos palapinės. Nusprendžiame, kad tai gali būti tos šildomos palapinės, kurias žadėjo organozatoriai. Išlendame visi iš palapinių, šalta, šlapia. Prie mūsų prieina pilietis ir pradeda kalbėti lenkiškai, mes „in english, please“. Jis sunkiai surezga sakinį, kuriuo paprašo mūsų iš dabar esamos vietos išsikelti ir palapines pasistatyti kitoje vietoje, nes žvalgų palapinės turi būti už 50m. Išgirdęs mūsų juoką ir grąžų paaiškinimą, kad mes tikrai niekur nesijudinsime, nes mums reikėjo didelių pastangų tamsoje ir lyjant jas čia pastatyti, jis nueina. Taip ir likome nesupratę, kodėl toje vietoje mūsų palapinėm ne vieta.
Pradedame pusryčiauti. Sužinome, kad palapinės ne organizatorių, o Tangau HQ (vadavietės). Organizatorių vis dar nesimato. Mums dar reikia nuvykti į kitos pusės vadavietę užsiregistruoti, tačiau, jei mes su savo automobiliu išvažiuosime, tikrai atgal nebepakilsime tuo kelių, kokiu jis pavirto po lietingos nakties ir kitų dalyvių pastangų įvažiuoti į palapinių miestelį. Šalia mūsų palapinės įsikūrę dalyviai iš Vokietijos, jie atvyko su pikapu, susitariame, kad kai jie važiuos į registraciją paimtu ir mus. Sužinoję, jog briefingas nukeliamas valandai, nusprendžiame važiuoti į registraciją. Sušokame į pikapo galą ir mus nuveža iki kitos vadavietės. Matome eilę, tikriausiai čia registracija, stojame į eilę. Prieina pilietis su švirkštu ir maišeliu BBs‘ų ir sako, kad duotumėme savo dėtuvę, jis į ją įšvirkš kelis šratukus, taip galėsime prasichronuoti (hmmm, keista, tiek to). Visi „praeiname“ chroną ir klausiame, kur toliau, kur registracija? Vėl niekas nieko nežino ir galima variantas, kad registracija vėluoja arba jos visai nebus (prasideda įdomumumai). Dar minutę pasižvalgome, pasivaikštome aplink ir nieko nesupratę sušokame į atgabenusį transportą kelionei iki palapinių. Pradedame ruoštis ekipuotę ir suprantame, kad neturime vandens įsipilti į gertuves, pradedame ieškoti, kur jis sudėtas – nėra jokio vandens (WTF?). Tenka dviems iš mūsų eiti iki miestelyje esančios parduotuvės ir nusipirkti vandens.
Brifingas. Mūsų pusei vadovavo komandos Pustak atstovai. Pagirtinas RTO (radio ryšininkai) ir HQ štabas: kompiuteriai, spausdintuvai, žemėlapiai, pranešimų kodavimai ir t.t. ir pan. Nesame matę dar tokio HQ darbo. Išklausėme visą informaciją, gavome pranešimų kodavimo ir užduotį. Mes kaip žvalgai turėjome išžvalgyti priešininkų teritoriją, kurią pasidalinome su kitais mūsų pusės žvalgais. Kadangi iki priešininkų teritorijos pėsčiomis ~3km, paprašėme transporto iki taško. Sušokome į didelį džipą, vairuotojui parodome tašką kur mus reikia nugabenti ir pajudėjome. Pavažiavęs kažkiek vairuotojas nusuka į miške esančią mažą aikštelę ir sako, kad atvažiavome. Mes nusistebame, kad labai jau greitai, bet vistiek išlipame. Išsiskirstome į šalis, ir laukiame kelias minutes, kol nutolsta mus atgabenęs transportas. Dar kelios minutės aplinkos įsiklausimui – stebėjimui. Lyg ir ramu aplinkui. Susiburiame už nuvirtusio medžio įsigilinti į žemėlapį ir susiorentuoti kur esame. Ir taip sukame žemėlapį ir anaip ir suvokiame, kad iki mūsų nurodyto tako dar ~1,5km ėjimo mišku. Na tiek to, apkeiksnoję vairuotoją pajudame žvalgomos teritorijos link. Lanšaftas grąžus, mes lietuviai nepratę prie tokių kalnuotų žaidimų vietovių. Kadangi neaišku, ką tiksliai reikia mums surasti, judame lėtai. Priėjome aukšto kalno papėdę, nežinome ar nuo viršaus niekas į mus nežiūri, todėl gana ilgai apžiūrinėjame kalno viršūnę. Kai jau įsitikinome, kad ramu, pajudame viršūnės link ir pastebime judėjimą. Išsiaiškiname, kad tai mūsų pusės kita žvalgų komanda. Jie pajuda toliau, mes taip pat. Užkopę į stačią viršūnę pastebime, kad tai kasykla. Keletas selfių ir sėdame numalšinti alkį sausu daviniu.
Baigiant valgyti sulaukiame iš HQ naujos užduoties: pagelbėti mūsų pusės puolantiems užimti miestelį esantį ant didžiausios šioje teritorijoje viršukalnės. Pajudame nurodyto taško link. Kadangi žinojome, kad priešiškų pajėgų pagal sąrašą yra dvigubai daugiau, todėl stengėmes žvalgytis kiek įmanoma atidžiau, kad mūsų nepastebėtų. Einant link kalno papėdės girdisi susišaudymai ir granatų sprogimai. Priėjus papėdę vyrauja visiška tyla, girdisi tik paukščiai. Pastebime kalno viršuje judantį siluetą, tačiau dėl tolimo atstumo ir jam į nugarą sklindančios šviesos sunku pasakyti ar silueto savininkas draugiškai nusiteikęs ar ne. Gana ilgai stebime kas dedasi aukštai. Nenorime, kad nuo kalno pasipiltų priešiškai nusiteikusių pajėgų antplūdis, nes jie turėtų pranašumą, tuo pačiu nesinori nušauti savų. Kažkoks sąmišis viršuje, mes tuom pasinaudoję pajudame toliau.
Temsta, matomumas blogėja, pamatome, kad nuo kalno nusileido patrulis, mes pasiruošėme pasalai. Tylu, niekas neateina, judame toliau. Priekyje proskyna, pabandome ją kirsti, tačiau nuo kalno išgirstame šūktelėjimą, nieko nelaukę nusileidžiame dar žemiau, kad nutolę nuo viršūnės galėtume praeiti pro proskyną. Užsirauname ant patrulio, mes kelias sekundęs apsidairę nusprendžiame vėl lipti aukštyn ir apeiti patrulį (jie mus pastebėjo), bei likti nepastebėti viršūnėje esančių. Stengiamės judėti kiek įmanoma tyliau, nors jau sutemo taip, jog sunku kažką įžiurėti, tačiau giedras dangus ir ryškus mėnulis apšviečia takelį kuriuo einame. Netoliese pastebime prožektoriaus blyktelėjimą, kuris mus išgelbsti nuo susidūrimo su galima pasala arba priešininkų patruliu. Kadangi visiškai tamsu, mes prigulę ant žemėlapio su telefonu pasišviečiame kur esame ir kur toliau mums eiti. Susitariame, jei eidami būsime apšaudyti ir vienas iš mūsų miršta, likę susijungia prožektorius ir strobus bando judėti pirmyn ir sukeliant stresą apšaudomiems juos sunaikinti, tokiu būdu jei mirštame visi, tai ir keliaujame į mertviaką. Tačiau niekas mūsų nepasitinka ir mes pajudame išėjimo iš miško link. Prieiname miestelio gatvę ir ja nuleidę ginklus einame į HQ. Nors tikime, kad vietiniai gyventojai žino apie vykstantį renginį, bet eiti gatvėmis su ginklų kopijomis nėra jauku. Pasiekiame vadavietę, dviese, tiesiogine ta žodžio prasme, įsiveržiame į palapinę, nes tikime, kad reikia raportuoti kur ką matėme, nes raportuoti kai stebėjome kalną tiesiog negalėjome dėl prasto radio ryšio. Sulaukę atsakymo, jog mus išklausys už valandos mes nusprendžiame nusimesti visą ekipuotę ir ramiai pavalgyti.
Raportas. Tik spėjome išsivirti šilto valgio, kaip tik pakvietė į pagrindinę palapinę naujam briefingui. Pagal, prieš kelionę, gautą slaptą informaciją mes turėjome nuo 20:00 tos dienos ilsėtis, nes iš žvalgų jokios naudos naktį, naktį užduotis turi atlikti SpecOps pajėgos su naktinio matymo priemonėmis. Atėjus į palapinę sužinome, kad užduotys iš paskutinės žaidimo paros kažkodėl atkeliamos į pirmą naktį. Užduotys: surasti Galdania teritorijoje šešis taškus ir juos sunaikinti uždegant dūmus. Vadavietės planas išsiūsti visus tų objektų ieškoti nakties metu. Jie paklausia mūsų ar mes eisime vykdyti uždoties su visais, mes – atsisakėme, nes puikiai žimome, kas per žaidimas vyksta naktį, kaip aplinkui nieko nematai. Buvo nuspręsta siūsti SpecOps būrį su keliais naktinio matymo prietaisais, kad jie galėtų sunaikinti taškus, visi kiti bus kaip masalas arba triukšmo kėlėjai. Dar vienas įdomus momentas, kad mūsų niekas neklausia ką mes matėme, kai buvome žvalgyboje. Vadavietė jau susiplanavo veiksmus, nežinodama, kur kas randasi. Ir mūsų pateikta ataskaita jų planus pakoregavo. Mes raportavome, jog aukščiausiame taške yra priešiškos pajėgos ir nurodėme, kokiu keliu jiems patogiau juos apeiti. Taip pat pridūrėme, kad radio ryšys toje vietoje neveikia, nes vadavietę ir būrį skiria 400 m kalnas. Buvo nuspręsta mūsų kontroliuojamoje teritorijoje pastatyti ryšio stotį, kad būtų galimas susisiekimas. Tuom ir baigėsi mūsų žaidimas, kadangi mes į briefingą ėjome su ta mintimi, jog rytą išvažiuojame iš žaidimo, nes matome, jog vyksta kažkokia betvarkė, niekas nieko nežino, nėra žadėto transporto, registracijos, antsiuvų (tiesa mes juos gavome kitą rytą iš HQ), netgi elementaraus vandens ir t.t. ir pan. Viskas tiesiog susidėjo į vieną krūvą ir mums nutrūko kažkas viduje. Dar nesame matę prasčiau organizuoto žaidimo savo airsofterių karjeroje (visgi skaičiuojame 8 metus). Pabaigę vakarieniauti ir panaikinę vieno viešbučio rezervaciją, bei užsiregistravę kitą esantį arčiau Tatrų kalnų į kuriuos planavome važiuoti po žaidimo, mes nuėjome miegoti.
Išvykimo rytas. ~06:30 naujas briefingas, per kurį turėtume gauti naujas užduotis. Tačiau, jam neprasidėjus turėjome informuoti mūsų vadavietę apie mūsų sprendimą baigti žaidimą. Po ilgo argumentuoto pokalbio su HQ, mes atsiprašėme, jog turime sugadinti sudėliotus žaidimo planus ir išėjome dėtis daiktų.
Per visą būvimo laiką užmezgėme keleta kontaktų, susipažinome su gerais žmonėmis. Norėtume padėkoti Pustak komandai už HQ darbą, Kolegoms iš Vokietijos, kurie mus pavežė iki chronavimo ir šiaip atėjusiams pabendrauti ir atsiprašyti už prastai suorganizuotą žaidimą.
Pabaigai, tai buvo linksma kelionė į Lenkiją, nepaisant prasto žaidimo, mes sugebėjome išspausti maksimumą iš šios kelionės ir užkopti į Tatrus. Norėtume padėkoti visiems, kurie sekė mūsų kelionę Unity Facebook profilyje. Toliau laukia visos informacijos suvirškinimas, nes mes turime šiek tiek video medžiagos, kurią bandysime parodyti mūsų sekėjams, tad sekite mus ir toliau.
P.S. Kelionė į Tatrus, jau kita istorija, įspūdžius apie ją pasiliksime papasakoti jums gyvai na ir gal video medžiagoje.
-Unity out.
Gal raccooonai priimtų i komanda mane