Sveiki draugai,
pristatome operacijos CERBERUS raportą.
Legenda:
Rytų Timoras. Viena iš dviejų krikščioniškų šalių Rytų Azijoje (antra – Filipinai). Indonezijos valdžia, norėdama atitraukti nuo savęs piliečių neapykantą už nevykusią politiką ekonomikos ir finansų srityse, surengė karinę intervenciją į Rytų Timorą.
.Niekas geriau nevienija valdžios ir tautos – kaip bendras priešas. Praėjus devynioms paroms po Indonezijos intervencijos į nepriklausomą Rytų Timorą, Australijos Sandraugos gynybos taryba įsakė Australijos gynybos pajėgų štabui parengti operacijos planą, priversiantį Indonezijos karinius dalinius atsitraukti iš Rytų Timoro. Praėjus dvidešimt trims paroms po Indonezijos įsiveržimo, Australijos SAS jau Rytų Timore.
Taigi, į žaidimą susirinkome anksti, kol saulė dar buvo žemai ir oras dar nebuvo įšilęs – -12C. Kas galėjo pagalvoti, jog ir dieną jis ne ką labiau įšils, ypač SAS pajėgoms, kurios tūnojo giliai įšalusiame miške.
Į pajūrio sezono atidarymą bendruomenę susirinko gausiai. Atvažiavo draugai ne tik iš Kauno, bet ir iš Vilniaus. Taip pat sulaukėme jau priprastų svečių iš Šiaulių.
Suskirsčius puses, kiekvienai grupei buvo paskirtas vadas iš organizatorių pusės. Tai nėra labai nauja praktika, tačiau, pastaruoju metu, ji sparčiai populiarėja. Taip lengviau organizuoti žaidimo eigą bei sekti siužetą. Vienintelį to minusą galėčiau įvardinti tik tokį, jog strateginis karas vyksta tarp gerai pažįstamų žmonių – organizatorių, tos pačios komandos atstovų. Kartais nutinka taip, jog tavo oponentas gerai pažįstamas ir pačiam, tačiau tai vyksta mažesniu masteliu ir paprastai – mūšio lauke.
Teritorijoje veikė trys pagrindinės grupės, kurių dvi buvo sąjungininkės. pastarosioms grupėms susijungus jėgų balansas tapo panašus, tačiau pirmoji – vietinė grupė, turėjo labai efektyvų ginklą, su kuriuo daugelis iš mūsų jau buvo susidūrę ankstesniuose žaidimuose :)
Mus, SAS pajėgas, dislokavo miško gilumoje. Neradome ten saulės, o jos ir neieškojome. Jautėme kol kas esą mažuma, tad tūnojome giliame pavėsyje ant akmeninių samanų.
S8 PMC į žaidimą susirinko gausiai, tad į pirmąją užduoti buvome išsiųsti jau netrukus. Pirma nedidelė grupė išjudėjo išžvalgyti tualeto, o antra išėjo išžvalgyti nuspėjamų priešo pozicijų. Pirmoji grupė priešo nesutiko, išvalgė užduoties teritoriją ir grįžo sveika. O va antroji… Prie pat priešo menamos pozicijos skilome į dvi dar mažesnes grupes, dviese išropojome nužvelgti priešo FOB, o likę trys liko gale ir turėjo palaikyti mūsų atsitraukimą. Kai jau matėme priešo pozicijas ir skaičiavome gynyboje stovinčius karius, staiga išgirdome netolimus žingsnius per sušalusį sniegą.
Tai buvo nemažas patrulis, virš dešimties žmonių. Keisčiausia, jog man besislepiant duobėje, už kokių penkiolikos metrų, visi praeidami žvilgtelėdavo į mane (bent jau man taip atrodė), tačiau nė vienas nepastebėjo. Puzykas gulėjo netoli duobės, už eglės. Pranešiau pasilikusiems atokiau žvalgų grupės nariams, jog jų kryptimi atjuda patrulis. Kadangi buvome gavę įsakymą į konfliktus nesivelti, tikėjomės, jog patrulis praeis. Klydome :) Staiga, patrulį vedęs raudonasis išdygo ant mano apkaso krašto – matyt ėjo lanku, nors gulint duobėje atrodė, jog eina pro šalį. Išgirdau, kaip nesuveikė Puzyko ginklas – tuščias šūvis! Tuomet nukoviau patrulio vedlį, kuris iki pusės kyšojo virš duobės, išlindęs pasiglemžiau dar vieną. Susmukęs duobėje užsiėmiau magpul gimnastika – dar pora smalsių galvelių, norėjusių pažiūrėti, kas ten viduje slepiasi. Na, o tada patrulis suprato, iš kur šūviai ir škvaline ugnimi uždengė dubę, o iš šono užėjęs jautrus jaunuolis, adrenalino antplūdžio nugalėtas, sušėrė man galvon, matyt, pilną dėtuvę. Kažkuriuo momentu buvau spėjęs iškviesti pagalbon atokiau likusį rezervą. Ten, iš trijų ginklų, suveikė tik vienas, tad pasifragino tik Brainiac, o po to visi atsitraukė, kol patrulis aiškinosi kas dar juos puola.
Man, tai buvo įsimintiniausias šio žaidimo momentas.
Po to sekė netrumpas pasibuvimas mertviake. Kai grįžome iš ten ir prisijungėme prie miške įsitvirtinusių kolegų, prasidėjo antroji žaidimo fazė – susisiekti, surasti ir parsivesti savo sąjungininkus iš priešiškos teritorijos.
Šią užduotį įvykdėme ramiai, paprastai ir greitai. Su daugeliu kolegų jau esame dirbę kituose žaidimuose, tad komunikaciją tarp būrių ir nuoseklus judėjimas didelėje grupėje sekėsi neblogai. Susitikimo su sąjungininkais taške įsitvirtinome, užtikrinome saugų kolegų priėjimo koridorių bei grupės perimetrą.
Kai visi persigrupavome FOB, miške, ir ruošėmės trečiajai žaidimo fazei, jau pasigedome nemažai žaidėjų – nusėdusios baterijos ir gb problemos nemažai ką pasiuntė ankstyvai pensijai. S8 PMC tarpe tokių taip pat atsirado.
Dabar turėjome jungtinėmis pajėgomis įsiveržti į priešo gynybines pozicijas ir sunaikinti SAM stotelę, tam, kad visi galėtume saugiai evakuotis iš priešiškos teritorijos.
Kadangi mūsų pajėgos po susijungimo tapo gan gausios, nusprendėme veikti agresyviai ir priešo pozicijas užpulti plačiu frontu. Be to, pavasarinis, vis dar įšalęs miškas neužtikrino jokios augalinės priedangos jei norėtume prisėlinti netikėtai. Ataką planavome atlikti iš šiaurės į pietus, taip išvengdami pietuose dažnai matyto patrulio bei užšalusio vandens telkinio, kuris neužtikrino jokios priedangos
S8 PMC sveikų šaulių (tų, kurių ginklai vis dar veikė) likutis turėjo praeiti priešų pozicijas vakarų kryptimi ir išvalyti vakarinę puolamosios teritorijos dalį. Nedidelė jungtinė karių grupė, kurios pagrindas buvo kulkosvaidžiai, turėjo užgulti rytinį priešų flangą ir škvaline ugnimi neleisti priešui manevruoti atviroje laukymėje.
Kai ilgai žaidi tam tikroje bendruomenė, laikui bėgant imi išmokti kolegų žaidimo metodikas. Nujauti, kuris gali bandyti apeiti tavo pozicijas iš užnugario, kuris mėgsta žaisti saugiau, kuris mėgsta žaisti agresyviai. Taip atsitiko ir šiuo atveju – S8 PMC grupė išjudėjo išvalyti vakarinės puolamos teritorijos dalies, tam, jog slapukauti pamėgę kolegos įsisiūbavus mūšiui neužkluptu mūsų iš užnugario. Taip ir nutiko, ko ėjome, tą ten ir radome.
Viskas atrodė gan kontroliuojama – girdėjome kažkokį judesį iš kulkosvaidininkų pusės, plačiu frontu išsirikiavusios pajėgos judėjo į priešo pozicijas, S8 išsivalę mišką nuo slapukų jau suko tiesiai iš rytų… Tik staiga, užgrojo minosvaidis. Būm! sprogimas netoli ir sąjungininkų tarpe – minus keturi… būm! – minus du. Užsikūrė S8 kulkosvaidis – būm, tiesiai į jį…
Jungtinės pajėgos pakriko.
Kažkuriuo puolimo momentu, kai kai jau mačiau priešą ir bandžiau į jį šauti – prasisuko ginklo dantračiai. Todėl visiškos puolimo atomazgos nemačiau. Užsidėjęs liemenę nukiūtinau į safezone valgyti skanių ir karštų mėsos pyragėlių, kuriais mus vaišino žaidimo organizatoriai. Žinoma, koks mėsos pyragėlis skanus be alaus ;)
Ir žinoma, kaip jau įprasta, po žaidimo visiems susirinkus įvyko loterija. Buvo traukiamos vardinės dalyvių kortelės, o laimingieji iš organizatorių gavo prizų. Gerai, jog nedalyvavo Žvejas, o tai dovanos būtų keliavusios tik pas vieną žmogų :)
Bendrai apie žaidimą
Žaidimas tikrai neblogas. Iš toliau atvykę kolegos džiaugėsi, jog nesutiko nė vieno maklaudo, išvengta incidentų. Ir taip sakė ne vienas bičiulis.
Galima būtų pažymėti darnų jungtinių pajėgų darbą. Tokioje mažoje teritorijoje ir sujungus tiek skirtingų komandų, susidirbimas buvo juntamas. Tikimės, jog dar artimiausiu metu pasimatysime toje pat kovojančių pusėje.
Keliatas pastabų, be kurių tokie raportai nieko verti – ateityje galėtume išvengti ilgų pavalgymo – parūkymo – planavimo pauzių. Suprantama, jog jos visgi neišvengiamos ir reikalingos, visgi, kažkodėl mūsų pusė labai dažnai rūkė – valgė, bei ilgai tupėjo prie žemėlapio.
Žaidimai, esant minusinei temperatūrai, S8 atneša daug žalos – lūžę gb, lūžę dantračiai ir t.t. Pastebėjome, jog stockiniai ginklai, kur kompresija nėra aukšta (M90-100m/s) – šalčius atlaiko gerai. Tačiau ginklai su pakeistomis gumomis ir preciziška kompresija (M100,M110 – 125m/s) byra gan greitai. Įtariame, jog standžios gumos šaltyje sukietėja ir labai apsunkina gb darbą. Jei metalas atlaiko, sėda dvigubą ar trigubą darbą aptarnaujančios Lipo baterijos…
Tad labai gaila, bet ateityje mes stengsimės vengti žaidimų esant minusinei temperatūrai.
Labai norime padėkoti organizatoriams už aukštą žaidimo suorganizavimo lygį ir servizą. Simbolika, atributika – viskas su dėmesiu ir meile, su protu ir skirta draugams. Vien ką reiškia šiltas maistas po 6h tūnojimo vėsyje. Super!
Nuoširdžiausi linkėjimai kolegoms iš toliau ir iš toliau bei artimesniems bičiuliams! Labai smagu grįžti į šeimą ir visgi pagaliau palikti babajiškus rūbus namie po lova.
Dėkojame Žvėriui – jungtinių pajėgų vadui bei visiems skyrių vadams. Labai malonu žaisti, kai jaučiamas profesionalus ri užtikrintas vadovavimas. Jautėme jūsų pasitikėjimas mumis ir stengėmės jį pateisinti. Ir žinoma – didelis ačiū oponentams.
Be First to Comment