Taigi, 2011 10 23 mes darėme koncertą, tačiau pamiršome (UNO pamiršo) paminėti ir tuo pasigirti. Kadangi, mūsų (UNO tiksliau) giliu įsitikinimu, esame viena iš tų retų komandų, kurios vis dar laiko treniruotes būtina komandos egzistavimo sąlyga, visada stengiamės jas atžymėti viešai, taip kitus skatindami pasitempti (gražiai išsukau).
Per penkias kūnui malonias valandas, jau pamėgtame PMC treniruočių angare (7 angaro pašonėje) kurio eksploatacijai leidimą gauname per Draugą BALŲ, mes atlikome daug teisingų judesių ir veiksmų. Pasikartojome senus pamėgtus gabalus, tokius kaip „mano ginklas, aš jį gerbiu“, „stoviu visada tvirtai, griūnu kada reikia“ bei jau publikos pamėgtus ir hitais tapusius „judu dengiu“, „flanguok!“ „op ir opa!“, „žalia – raudona!“.
Kadangi, repertuaras su poreikiais plečiasi, mes nuo šio turime ir šiuos gabalus: „rask draugą minioje“, „minia mano draugas“, „mes pora“, „palikau tave dėl kito“…
Kita rytą, skaudėjo ne tik kojas, bet ir ausų būgnelius!
Visi, kas mano, jog treniruotės yra taip pat, o kartais ir daugiau, smagu nei žaidimai, prisijunkite, nes tokie bendraminčiai – reti!
Pagarbiai,
UNO’sas
Be First to Comment